ES nurodo elektrinių sunkvežimių įkrovimo spragų problemas keliuose E40, E30 ir E67

Europos Komisija paskelbė pirmąsias nulinių išmetamųjų teršalų sunkvežimių koridorių veiksmų gaires pagal Švaraus transporto koridoriaus iniciatyvą (angl. Clean Transport Corridor Initiative), o devynių ES valstybių narių transporto ministrai jau patvirtino dviejų bandomųjų maršrutų – Skandinavijos–Viduržemio jūros ir Šiaurės jūros–Baltijos koridorių – planus. Tačiau išsamūs TENtec duomenys ir Komisijos analizė atskleidžia kritines įkrovimo spragas keliuose E40 Belgijoje, E30 Lenkijoje ir E67 šiaurės rytų Lenkijoje bei Baltijos valstybėse – tai tiesioginė grėsmė logistikos operatoriams, planuojantiems laivyno elektrifikaciją 2026–2028 m. laikotarpiu.

Šiuo metu visoje ES yra apie 2 000 viešai prieinamų įkrovimo taškų, tinkamų sunkiasvorėms transporto priemonėms, tačiau Europos Komisijos projekcijos rodo, kad iki 2030 m. nulinių išmetamųjų teršalų sunkvežimių parkas išaugs nuo dabartinių maždaug 26 000 vienetų iki beveik 400 000. Šis santykis – maždaug vienas įkrovimo taškas keliems šimtams elektrinių sunkvežimių – akivaizdžiai rodo, kad infrastruktūros plėtra gerokai atsilieka nuo transporto priemonių parko augimo tempo. Komisija perspėja, kad be skubių investicijų ir administracinių kliūčių šalinimo šie koridoriai taps rimtomis kliūtimis tarpvalstybiniams elektros energija varomuose sunkvežimiams.

Kuriuos koridorius Komisija įvardijo kaip rizikingus?

Pagal Švaraus transporto koridoriaus iniciatyvos veiksmų gaires, Komisija išskyrė konkrečius kelio ruožus, kuriuose trūksta tinkamos sunkiasvorių transporto priemonių įkrovimo infrastruktūros. Belgijoje pagrindine problema laikomas E40 kelias – vienas intensyviausiai naudojamų Europos krovininių transporto koridorių, jungiantis Kanalų uostus su Vokietija ir toliau į Rytų Europą. Lenkijoje kritiniai ruožai apima E30 kelią tarp Vokietijos sienos ir Varšuvos, E67 šiaurės rytuose nuo Varšuvos bei E372 nuo Varšuvos Liublino kryptimi.

Baltijos valstybėse Komisija taip pat pažymėjo tam tikrus E67 ruožus – strategiškai svarbų Šiaurės jūros–Baltijos koridoriaus segmentą, kuriuo vyksta intensyvus krovininis eismas iš Lenkijos per Lietuvą, Latviją ir Estiją iki Talino. Pietų Europoje problematiški ruožai apima E35 kelią į pietus nuo Florencijos ir dalį E45 kelio Italijoje, o Skandinavijoje nurodytas E4 kelias Švedijoje. Visi šie ruožai priklauso pagrindiniams transeuropinio transporto tinklo (TEN-T) koridoriams, kuriuose pagal ES reglamentą Nr. 2023/1804 dėl alternatyvių degalų infrastruktūros (AFIR) turi būti įrengta privaloma įkrovimo infrastruktūra.

AFIF finansavimas: 438,9 mln. EUR ir 5 729 įkrovimo taškai

Siekiant spręsti šias spragas, pagal Alternatyvių degalų infrastruktūros fondą (AFIF) jau skirta 438,9 mln. EUR – šis finansavimas skirtas 5 729 sunkiasvorių transporto priemonių įkrovimo taškų įrengimui visoje ES. AFIF veikia kaip centralizuotas ES finansavimo mechanizmas, papildantis nacionalines programas ir privačias investicijas. Tačiau Komisija pripažįsta, kad net ir šis reikšmingas finansavimas nėra pakankamas, kad būtų pasiekti 2030 m. tikslai, numatyti pagal AFIR reglamentą, kuris įpareigoja valstybes nares užtikrinti, jog išilgai pagrindinių TEN-T koridorių kas 60 km būtų įrengti sunkiasvorių transporto priemonių įkrovimo taškai.

Komisijos duomenimis, trys pagrindinės kliūtys stabdo spartesnę infrastruktūros plėtrą: elektros tinklo prieigos problemos, ilgos leidimų išdavimo procedūros ir neišsamūs bei nepatikimi įkrovimo taškų duomenys. Tinklo prijungimo laikas kai kuriose valstybėse narėse siekia 3–7 metus, todėl net ir finansuojami projektai negali būti laiku įgyvendinti. Leidimų išdavimo biurokratija taip pat gerokai sulėtina diegimą – ypač tose šalyse, kuriose nėra supaprastintų procedūrų energetikos infrastruktūros projektams.

Megavatų įkrovimo sistema ir technologiniai reikalavimai

Atskirą iššūkį kelia technologinis aspektas: šiuolaikiniai elektriniai sunkvežimiai reikalauja megavatų įkrovimo sistemos (MCS – angl. Megawatt Charging System), kuri pagal ISO/IEC 15118-3 standartą gali tiekti iki 3,75 MW galią. Dauguma dabar eksploatuojamų viešųjų įkrovimo taškų yra pritaikyti lengvesnėms transporto priemonėms arba senesnės kartos sunkiasvorėms – jų galia dažnai neviršija 150–350 kW, o tai reiškia kur kas ilgesnius įkrovimo laikus ir nesuderinamas jungtis su naujais modeliais.

Europos standartizacijos komitetas (CEN) ir Tarptautinė elektrotechnikos komisija (IEC) baigė rengti MCS standartą, tačiau masinė tokių įkroviklių gamyba ir diegimas vis dar vyksta lėtai. Komisija savo veiksmų gairėse nurodo, kad bandomieji koridoriai turės atitikti MCS suderinamumo reikalavimus, o tai reiškia, kad daugelis jau finansuojamų projektų gali pareikalauti papildomų investicijų į aparatinę įrangą.

Skandinavijos–Viduržemio jūros koridorius: nuo E4 iki E35

Skandinavijos–Viduržemio jūros koridorius yra vienas ilgiausių TEN-T tinklo koridorių – jis driekiasi nuo Suomijos ir Norvegijos per Švediją, Daniją, Vokietiją, Austriją, Italiją iki Maltos. Komisija išskyrė E4 kelią Švedijoje kaip ruožą, kuriame įkrovimo infrastruktūra dar neatitinka būsimų poreikių, ypač šiaurinėse dalyse, kuriose krovininis eismas yra intensyvus, tačiau populiacija – žema, todėl privatiems operatoriams komerciniu požiūriu mažiau patrauklu investuoti.

Italijoje probleminiai ruožai apima E35 į pietus nuo Florencijos ir dalis E45 – abu šie keliai yra svarbūs jungiant Šiaurės Italiją su centriniais ir pietiniais regionais bei tolimesniais jūrų uostais Viduržemio jūros pakrantėje. Italijos krovininio transporto sektoriuje dominuoja smulkios ir vidutinės įmonės, kurioms tarpvalstybinis elektrinių sunkvežimių naudojimas be patikimos viešosios įkrovimo infrastruktūros kelia ypač didelę riziką.

Šiaurės jūros–Baltijos koridorius: E30, E67 ir Baltijos valstybės

Šiaurės jūros–Baltijos koridorius jungia Haarlemo uostą Nyderlanduose su Sankt Peterburgu, einant per Belgiją, Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją. Šiuo koridoriumi vyksta ypač intensyvus krovininis eismas tarp Vakarų Europos gamybos centrų ir Baltijos bei Lenkijos rinkų. E30 ruožas tarp Vokietijos sienos ir Varšuvos yra vienas intensyviausiai naudojamų Lenkijos automagistralių atkarpų – čia kasdien rieda tūkstančiai krovininių automobilių, tačiau elektrinių sunkvežimių įkrovimo infrastruktūra vis dar yra fragmentiška.

Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje E67 koridoriaus – dar žinomo kaip „Via Baltica” – elektrinių sunkvežimių įkrovimo infrastruktūra taip pat kelia susirūpinimą. Nors Baltijos valstybės aktyviai plėtoja elektros transporto infrastruktūrą miesto aplinkoje, tarpmiestiniai sunkiasvorių transporto priemonių įkrovimo taškai išlieka reta išimtis. Lietuva 2023 m. priėmė Nacionalinį alternatyvių degalų infrastruktūros veiksmų planą, kuriame numatytas sunkiasvorių transporto priemonių įkrovimo stotelių tinklo kūrimas, tačiau įgyvendinimas vyksta lėčiau nei tikėtasi.

Pasekmės laivyno elektrifikavimui 2026–2028 m.

Logistikos ir krovininio transporto įmonės, planuojančios laivyno elektrifikavimą artimiausiais metais, susiduria su sudėtingo strateginio planavimo poreikiu. Komisijos nurodytos koridorių spragos tiesiogiai veikia maršrutų planavimą ir transporto priemonių parko atnaujinimo grafikus. Depų elektros tinklo infrastruktūra tapo vienu svarbiausių veiksnių, kurį reikia įvertinti prieš priimant sprendimą dėl elektrinių sunkiasvorių transporto priemonių įsigijimo – tinklo prijungimo pajėgumas, valdymo sistemų suderinamumas ir išlaidų paskirstymas tarp operatoriaus ir tinklo operatoriaus.

Transporto operatoriai, kurių maršrutai driekiasi per Komisijos nurodytus rizikingus ruožus – ypač per E40 Belgijoje, E30 Lenkijoje ar E67 Baltijos valstybėse – turėtų atlikti išsamią infrastruktūros rizikos analizę prieš įsigydami elektrinius sunkvežimius šiems maršrutams. Praktinės rekomendacijos apima: maršruto planavimo įrankių, kurie integruoja realaus laiko įkrovimo taškų duomenis, naudojimą; dvigubo degalų tipo strategijų (pvz., vandenilio ir elektros) nagrinėjimą kaip tarpinį sprendimą; bei aktyvų dalyvavimą nacionaliniuose konsultacijų procesuose, kuriuos veda transporto ministerijos įgyvendindamos AFIR reglamento reikalavimus.

Europos automobilių gamintojų asociacijos (ACEA) duomenimis, elektrinių sunkiasvorių transporto priemonių pardavimų dalis 2023 m. sudarė mažiau nei 2 proc. visų naujų registracijų ES. Tačiau reguliacinė aplinka, ypač CO₂ išmetimų standartai sunkiasvorėms transporto priemonėms pagal Reglamentą (ES) 2019/1242 ir jo naujausius pakeitimus, verčia gamintojus ir operatorius spartinti perėjimą prie elektros energijos. Komisija tikisi, kad bandomieji koridoriai taps demonstravimo platforma, padėsiančia pagreitinti privačias investicijas ir įrodyti, jog tarpvalstybinis elektrinis krovininis transportas yra operatyviai įmanomas.

Dažnai užduodami klausimai

Kas yra Švaraus transporto koridoriaus iniciatyva?

Švaraus transporto koridoriaus iniciatyva (angl. Clean Transport Corridor Initiative) – tai Europos Komisijos programa, skirta koordinuoti nulinių išmetamųjų teršalų transporto infrastruktūros plėtrą pagrindiniais TEN-T tinklo koridoriais. Iniciatyvos tikslas – sukurti išsamius veiksmų planus, nurodančius reikiamus įkrovimo ir degalų papildymo taškus, sprendžiančius administracines kliūtis ir pritraukiančius investicijas. Pirmosios dvi bandomosios gairės apima Skandinavijos–Viduržemio jūros ir Šiaurės jūros–Baltijos koridorius.

Kokie keliai ES buvo pažymėti kaip turintys elektrinių sunkvežimių įkrovimo spragų?

Europos Komisija konkrečiai nurodė šiuos rizikingus ruožus: E40 Belgijoje, E30 Lenkijoje tarp Vokietijos sienos ir Varšuvos, E67 šiaurės rytų Lenkijoje, E372 nuo Varšuvos Liublino kryptimi, tam tikras E67 dalis Baltijos valstybėse, E4 Švedijoje, E35 į pietus nuo Florencijos ir dalis E45 Italijoje. Visi šie ruožai priklauso pagrindiniams TEN-T koridoriams.

Kiek ES yra sunkiasvorių transporto priemonių viešų įkrovimo taškų?

Europos Komisijos duomenimis, šiuo metu visoje ES yra apie 2 000 viešai prieinamų įkrovimo taškų, tinkamų sunkiasvorėms transporto priemonėms. Palyginti su projektuojamu nulinių išmetamųjų teršalų sunkvežimių parko augimu iki beveik 400 000 vienetų iki 2030 m., šis skaičius yra aiškiai nepakankamas norint užtikrinti sklandų tarpvalstybinį elektrinių sunkvežimių eismą.

Kas yra AFIF ir kiek finansavimo skirta sunkiasvorių transporto priemonių įkrovimui?

Alternatyvių degalų infrastruktūros fondas (AFIF) – tai ES finansavimo mechanizmas, skirtas alternatyvių degalų infrastruktūros plėtrai. Sunkiasvorių transporto priemonių įkrovimo infrastruktūrai pagal šį fondą jau skirta 438,9 mln. EUR, kurie finansuos 5 729 sunkiasvorių transporto priemonių įkrovimo taškų įrengimą visoje ES. Tačiau Komisija pripažįsta, kad šio finansavimo nepakanka norint visiškai uždengti visas nurodytas koridorių spragas iki 2030 m.

Kas yra megavatų įkrovimo sistema (MCS) ir kodėl ji svarbi sunkvežimiams?

Megavatų įkrovimo sistema (MCS) – tai sunkiasvorėms transporto priemonėms skirtas įkrovimo standartas, galintis tiekti iki 3,75 MW galią. MCS yra būtinas moderniems elektriniams sunkvežimiams, nes leidžia gerokai sutrumpinti įkrovimo laiką ir atitinka naujausių elektrinių sunkiasvorių transporto priemonių techninius reikalavimus. Standartas buvo parengtas pagal ISO/IEC 15118-3 ir yra įtrauktas į Komisijos bandomųjų koridorių techninius reikalavimus.

Kaip elektrinių sunkvežimių įkrovimo koridorių spragos veikia Lietuvos transporto įmones?

Lietuvos transporto įmonėms didžiausią riziką kelia E67 koridoriaus („Via Baltica”) infrastruktūros spragos, nes šiuo keliu vyksta didelė dalis tarpvalstybinio krovininio eismo iš Lenkijos per Lietuvą į Latvijos ir Estijos rinkas. Įmonės, planuojančios pereiti prie elektrinių sunkvežimių, turėtų atidžiai stebėti Komisijos koridorių plėtros eigą, aktyviai dalyvauti nacionaliniuose AFIR įgyvendinimo procesuose ir prieš įsigydamos elektrinius sunkvežimius šiems maršrutams atlikti išsamią infrastruktūros rizikos analizę.

Kada bus pasiekti AFIR reglamento sunkiasvorių transporto priemonių įkrovimo tikslai?

Pagal AFIR reglamentą (ES Reglamentas Nr. 2023/1804), valstybės narės privalo užtikrinti, kad išilgai pagrindinių TEN-T koridorių kas 60 km būtų įrengti sunkiasvorių transporto priemonių įkrovimo taškai. Pirmieji įgyvendinimo etapai numatyti iki 2025–2027 m., tačiau Komisija pripažįsta, kad tinklo prijungimo, leidimų išdavimo ir duomenų valdymo problemos gali sulėtinti šių tikslų pasiekimą kai kuriose valstybėse narėse.